Perfrazavus populiarios 8-tojo dešimtmečio Johno Paulo Youngo dainos žodžius, galima sakyti, kad „garsas tvyro ore“ (sound is in the air). Turiu omenyje ne fizikos dėsnius, o pastaruoju metu kilusį susidomėjimą meno ir muzikos tarpusavio ryšiais ir dvi naujas knygas, apibrėžiančias garso meno vietą konkuruojančiuose dailės ir muzikos diskursuose, kuriuose garso menas dažnai buvo laikomas nesantuokiniu vaiku (panašiai, kaip performansas laikomas dailės ir teatro pavainikiu). Šios 2007 m. išleistos knygos – Brandono La Belle’o Background Noise. Perspectives on Sound Art (Foninis triukšmas. Garso meno perspektyvos) ir Alano Lichto Sound Art: Beyond Music, Between Categories (Garso menas: anapus muzikos, tarp kategorijų) – mėgina apibrėžti šią mediją kaip savarankišką diskursą, turintį savo istoriją. Kartu su 2001 m. išleista Douglaso Khano knyga Noise, Water, Meat: A History of Sound in the Arts (Triukšmas, vanduo,mėsa: garso istorija menuose) jos sudaro trejybę, kuri galbūt taps kanonu, šaltiniu Garso meno fakultetams, ir sudarys teorinį pagrindą šios meno formos studijoms.
Nesakyčiau, kad menų raida priklauso nuo akademinės aplinkos: ten, kur prasideda garsas ir muzika, menininkai kuria savo malonumui. Nuo pat septintojo dešimtmečio meno mokyklos tebėra puikus prieglobstis roko muzikantams – per daug tipiškų pavyzdžių, kad galėčiau visus čia išvardinti. Paminėsiu tik Roxy Music, nes 2008 m. išleista nauja jų biografija Re-Make Re-Model: Becoming Roxy Music, kurios autorius Michaelas Bracewellas atkreipia dėmesį į Roxy improvizacijas meno-mados-muzikos tema ir suteikia grupei kažką tokio, kas kvepia piktąja dvasia, o ne Burberry odekolonu, kurio kvapą skleidžia vienas mėgstamiausių šios garbingos firmos „veidų“ – Bryanas Ferry. Apskritai kalbant, šiandien išvaizda yra viskas bet kokioje pramogų srityje, tad kas galėtų jam priekaištauti? (Kai buvę pankai, tokie kaip Michaelas Stipe’as iš REM, pradeda dėvėti kostiumus su kaklaraiščiais, galime duoti jiems ramybę ir palikti teisę „rengtis pagal amžių“). Todėl kvartalo vaikėzams reikia kokios nors Amy Winehouse – nes pop avatarizmas visada egzistavo tam, kad būtų į ką žiūrėti iš aukšto.
Tiek mene, tiek filmuose iš aukšto žiūrėta į muziką, o miuziklai visada ir visiems buvo atpirkimo ožys. Ypač tie miuziklai, kurie nuo scenos nukeliavo į ekraną (prisiminkime, kaip Adorno Prizmėse drabstė purvais Shirley Temple). Būtent dainų tekstai stoja skersai kelio arba atlieka savo juodą darbą vardan to, ką kino teoretikė Trinh T. Minh-ha vadina „kino opiatu“. (Ne veltui Beethovenas, Brahmsas ir Schubertas dėl libretų kreipėsi į Martiną Lutherį, Wilhelmą Müllerį ir Friedrichą Schillerį). Kadangi akademinė muzika nieko nevaizduoja ir dažniausiai į nieką nenurodo, į ją projektuojami įvairiausi avangardo troškimai, be to, ją sunku paversti įrankiu. Neretai muzika išlieka – ar bent jau manoma, kad išlieka – radikaliausia meno forma politiniuose režimuose (taip pat ir eksperimentavimo dėka). Be jokios abejonės, taip nutiko Sovietų Lietuvoje, kur kai kurie kompozitoriai – tokie, kaip Osvaldas Balakauskas, Vytautas Barkauskas ir Onutė Narbutaitė – savo kūryboje naudojo serializmą, atonalumą, matematines sistemas ir mechaniškumą (tuo tarpu kai dailininkai vis dar buvo pakerėti partijos padiktuoto stiliaus). Jei nepavyksta paveikti muzikos, palenkti galima pačius kompozitorius – net pats Šostakovičius sutiko sukurti populiariąją 1958 m. operetę Čeriomuški apie pirmąjį Maskvoje „atšilimo“ laikų miegamąjį rajoną. 1963 m. ji tapo kultine miuziklo ekranizacija, nufilmuota pavyzdingiausiuose priemiesčio butuose.
Miuziklai taip pat „tvyro ore“, į ekraną grįžta ištisa virtinė hitų, tokių kaip Chicago (Čikaga), Dream Girls (Svajonių merginos) ir Hairspray (Plaukų lakas). O kino teatruose netrukus pasirodys net trys didelio biudžeto rokumentiniai filmai: Antono Corbijno Control (Kontrolė), Toddo Hayneso I’m Not There (Manęs nėra) ir Martino Scorceses Shine a Light (Nukreipk šviesą). Nepaisant to, kad patys režisieriai retoriškai ginasi (ypač Scorcese, nes jo filme yra Stones koncerto kadras), filmuose skambanti muzika yra specialiai sukurta judančiam vaizdui, pakartojant pop-muzikos kapituliavimą prieš video – MTV muziką dar labiau užgožia realybės šou, sudarantys didžiąją tinklelio programų dalį. Iš tikrųjų viešas Britney nuosmukis ar Amy be Bacho Šv. Mato pasijų tik rodo, kad popmuzikos kultūra padėjo pagrindus naujai nuvertėjimo ekonomikai.
Šis INTERVIU numeris yra labiau nostalgiškas – skirtas meno/muzikos/garso sintezės temai, jis yra su garso takeliu (prie žurnalo pridėtas mūsų išleistas šio regiono naujosios elektroninės muzikos kompaktinis diskas). Ir šis diskas yra NEMOKAMAS! Užsimenu apie tai, nes platinimas šiuo metu yra raktažodis rašant apie muziką – kritiką čia praleisime. Todėl šiame numeryje spausdinamas tekstas apie platinimą ir menininkų teises įveda į plačią audiovizualinės kultūros sritį, kurioje dirba daugybė menininkų ir rašytojų.
Simon Rees
